Užburtoji tujos esencija: miško palaiminimas
Kartą, seniai seniai, tolimoje šalyje, tarp senųjų miškų ir sodriai žaliuojančių pievų, augo ypatingas medis – tuja. Aukšta, grakšti ir visžalė, ji buvo ne šiaip medis. Miško gyventojai ją gerbė dėl išminties ir galios. Tujos lapeliai garsėjo ypatingomis apsauginėmis ir gydomosiomis savybėmis, o jų aromatas, sakoma, turėjo magišką galią nuraminti sielą. Vieną dieną kukli žolininkė vardu Madainė, gyvenusi užburto miško pakraštyje, atrado senovinį receptą, perduodamą iš kartos į kartą. Buvo tikima, kad šis receptas leidžia išgauti pačią tujos dvasią – jos esenciją, kurioje slypi apsivalymo, gydymo ir apsaugos galia. Ši esencija buvo vadinama tujos hidrolatu. Pasiryžusi atskleisti šio nepaprasto medžio dovaną, Madainė leidosi gilyn į miško širdį. Kuo toliau ji ėjo, tuo aiškiau girdėjo medžių šnabždesį ir paukščių giesmes, tarsi pats miškas rodytų jai kelią. Po daugelio klajonių dienų Madainė pagaliau pasiekė nuošalią giraitę, kur augo seniausios ir didingiausios tujos. Jų kamienai buvo išvagoti laiko, o lapeliai žibėjo beveik nežemiška šviesa. Madainė atsiklaupė prieš patį seniausią medį ir paprašė leidimo paimti truputį jo esencijos. Senovinė tuja, kurios žievėje, rodos, buvo sukaupta daugybės metų išmintis, atsakė tyliu šakų šnarėjimu. Papūtė švelnus vėjas, o iš lapelių ėmė kilti auksinis rūkas, besisukantis ir šokantis ore. Iš jo gimė subtilus, kvapnus skystis – hidrolatas, tarsi savyje saugantis pačią medžio dvasią. Madainė surinko brangųjį hidrolatą į mažą krištolinį buteliuką ir padėkojo tujai už jos dovaną. Keliaudama namo ji jautė nepaprastą ramybę ir aiškumą, žinodama, kad atrado ypatingą gamtos dovaną. Sugrįžusi į savo mažą trobelę, Madainė tujos hidrolatą naudojo gamindama įvairias priemones, kurios teikė paguodą kaimo žmonėms. Buvo tikima, kad jis padeda gryninti orą, ramina mintis ir saugo kūną nuo ligų. Jo švelnios savybės buvo tarsi balzamas sielai, padedantis žmonėms atsigauti po fizinių negalavimų ir emocinių išgyvenimų. Tačiau tujos hidrolato magija tuo nesibaigė. Netrukus kaimo žmonės pastebėjo dar vieną jo dovaną – jis galėjo padėti sugrąžinti pusiausvyrą pačiam miškui. Kai giria atrodydavo paniurusi ar nerami, Madainė sugrįždavo į tą slaptą giraitę ir paaukodavo žemei kelis hidrolato lašus. Miškas tarsi pabusdavo – vėl tapdavo gyvas ir sodrus, o medžiai išsitiesdavo visu savo didingumu. Bėgant metams Madainė tapo žinoma kaip žmonių ir miško gydytoja. Tujos hidrolatas tapo gamtos ir žmogaus harmonijos simboliu, primenančiu, kad Žemės dovanos visuomet yra šalia – pasiruošusios saugoti ir vesti tuos, kurie su gamta elgiasi pagarbiai. Taip pasakojimas apie tujos hidrolatą buvo perduodamas iš kartos į kartą – šnabždamas vėjyje, skleisdamasis medžių aromatu ir amžinai susietas su miško magija. Ir kol tujos stiebsis į dangų, jų esencija, pasak legendos, ir toliau neš ramybę, apsaugą ir atgaivą visiems, kurie tiki jos galia. Pabaiga.
